Birželį Romoje karšta. Kas sako priešingai, tas niekada nevaikščiojo via dei Fori Imperiali asfaltu antrą valandą dienos, kai oras virpa, o gerklėje stringa dulkės. Šiomis vasaros dienomis vienintelis būdas išgyventi ir pasimėgauti mieste yra sulėtinti tempą. Pamirškite bėgimą per saulėkaitą prie dar vienų griuvėsių ir ieškokite šešėlio, tylos bei rajonų, kuriuose iš tikrųjų gyvena romėnai arba kur architektūra pasuka netikėta linkme.
Akmeninė Kopedės rajono keistybė
Pradėję kelionę nuo Piazza Buenos Aires, atsidursite vos už kelių žingsnių nuo neįprasto architektūrinio eksperimento. Čia nerasite senovės Romos griuvėsių ar didingų baroko bažnyčių. Priešais jus iškils pastatų kompleksas, kurį tarp 1915 ir 1927 metų suprojektavo architektas Gino Coppedè. Tai nėra didelė teritorija, ją sudaro apie keturiasdešimt pastatų, išsidėsčiusių aplink Piazza Mincio, tačiau bendras vaizdas primena keistą vizualinę haliucinaciją.
Pagrindinis įėjimas veda po didžiule arka, jungiančia du pastatus, nuo kurios kabo kaltinės geležies sietynas, tarsi atkeltas iš viduramžių pilies. Vos žengus pro arką, pirmiausia į akis krenta aikštės centre esantis Fontana delle Rane (Varlių fontanas). Jis garsėja tuo, kad 1965 metais grupės „Beatles“ nariai po koncerto netoliese, via Tagliamento gatvėje esančiame klube Piper Club, įšoko į jį su visais drabužiais.
Ši vieta turi ypatingą reputaciją. Daugelis ją sieja su okultizmu ir paslaptimis. Jei jus domina ši tamsioji pusė, galite išbandyti šį neįprastą maršrutą po istorijas ir legendas, kuriame tyrinėjami asimetriški šių namų fasadai. Pastatai papuošti bokšteliais, viduramžių frizais, drakonais, herbais, o ant Palazzina del Ragno fasado puikuojasi didžiulis voras. Tai stilių mišinys nuo gotikos ir baroko iki secesijos, kuriuos architektas sujungė visiškai nevaržydamas vaizduotės.
Jei lankysitės čia vasarą, ypač birželį, galite pataikyti į koncertus po atviru dangumi ar specialias ekskursijas. Šiuo metu čia vyksta rajono šimtmečiui skirti vasaros renginiai, suteikiantys progą pasiklausyti klasikinės muzikos tarp šių ekscentriškų fasadų, kai nusileidžia saulė ir akmuo atvėsta. Norintiems susiplanuoti pasivaikščiojimą, rekomenduoju maršrutą, kuris prasideda nuo Piazza Buenos Aires ir veda į tylias Trieste rajono gatveles. Venkite vidurdienio valandų, ne todėl, kad čia būtų per daug žmonių (ši vieta visada gana rami, palyginti su istoriniu centru), bet todėl, kad tiesioginė saulės šviesa paslepia akmenyje iškaltų detalių gylį. Geriausias laikas yra vėlyva popietė, apie šeštą valandą, kai šviesa krenta kampu.
Garbatela ir trečiojo dešimtmečio darbininkų kvartalai
Kitoje miesto pusėje rasite istorinį Garbatelos rajoną, kuriame galėsite atrasti visiškai kitokį, tačiau tais pačiais metais gimusį urbanistinį eksperimentą. Jei Quartiere Coppedè buvo skirtas turtingajai Romos buržuazijai, tai Garbatella iškilo kaip darbininkų rajonas, skirtas netoliese planuoto, bet taip ir neįrengto Tibro upės uosto darbuotojams.
Čia architektūra įkvėpta angliškojo miestų sodų modelio. Pastatai čia yra ne didžiuliai daugiabučiai, o žemi nameliai, vadinami „lotti“ (sklypais), apsupti vidinių kiemų, daržų ir bendrų sodų. Vaikščioti po Garbatella rajoną birželį reiškia jausti džiūstančių skalbinių kvapą, girdėti indų tarškėjimą pro atvirus langus ir kiemų šešėliuose ant suoliukų besišnekučiuojančių gyventojų balsus.
Svarbiausios vietos, kurias verta susirasti pėsčiomis, yra Piazza Benedetto Brin, kur 1920 metais buvo padėtas pirmasis rajono pamatų akmuo, ir istoriniai kvartalai, pavyzdžiui, Lotto 24 su išoriniais laiptais bei vidiniais sodais, primenančiais provincijos miestelio gatveles. Neieškokite čia didingų paminklų. Šios vietos grožis slypi žmogaus masteliui pritaikytose proporcijose, laiko nublukintose ochros spalvos sienose ir tarp plytų savaime dygstančiuose kaparių krūmuose.
Pietums ar vakarienei venkite turistinių vietų prie pagrindinės gatvės. Verčiau paieškokite istorinių užeigų pačiuose kvartaluose, kur be jokių įmantrybių patiekiami paprasti patiekalai, pavyzdžiui, „cacio e pepe“ arba „amatriciana“. Kainos čia sąžiningos ir atitinka tradicinių šio rajono užeigų lygį. Jei kyla klausimų dėl transporto ar judėjimo taisyklių tarp šių rajonų, oficialią informaciją rasite Romo savivaldybės svetainėje.
Testačas ir pramoninis darbininkų klasės žavesys
Netoli Garbatelos, tik už geležinkelio bėgių ir dvidešimties minučių kelio pėsčiomis, plyti Testaccio. Tai tikrasis darbininkų rajonas, išaugęs aplink senąją miesto skerdyklą, uždarytą aštuntojo dešimtmečio pabaigoje.
Keisčiausias rajono objektas yra Monte dei Cocci – maždaug trisdešimt penkių metrų aukščio dirbtinė kalva, visiškai sudaryta iš milijonų senovės Romos amforų šukių. Šiose amforose buvo gabenamas alyvuogių aliejus, pasiekdavęs Tibro upės uostą. Ištuštinti indai būdavo sudaužomi ir tvarkingai kraunami į krūvą. Šiandien šia kalva galima pasigrožėti tiesiog vaikštant via di Monte Testaccio gatve.
Kalvos papėdėje, tufe ir šukėse iškirsti seni rūsiai ilgainiui virto dirbtuvėmis, barais ir restoranais. Testačas yra vieta, kur gimė moderni Romos virtuvė, garsėjanti patiekalais iš subproduktų. Jei norite paragauti tikros romėniškos triubos (trippa alla romana), pajatos ar jautienos uodegų troškinio (coda alla vaccinara), ši vieta tam puikiai tinka.
Puiki vieta pradėti pažintį su rajonu yra Mercato di Testaccio turgus, esantis via Aldo Manuzio gatvėje. Norėdami sužinoti tikslų darbo laiką, rekomenduojame jį pasitikrinti Romo savivaldybės svetainėje. Čia rasite istorinių vaisių bei daržovių prekystalių, o šalia jų – modernių kioskelių, siūlančių kokybišką gatvės maistą, pavyzdžiui, sumuštinius su virta jautiena (allesso di scottona) ar virtos mėsos kukulius. Tai puiki vieta greitiems ir nebrangiems pietums prieš popietės karštį, kai norėsis sugrįžti į vėsą.